Albinas Vaitkevičius "Kybartai. Lieponos - Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža", Vilnius 2012
Violeta Mickevičiūtė "Alsavęs Kybartais", Vilnius 2013
Ričardas Janušauskas "Žaliųjų Kybartų vaizdeliai"Atsiminimai, Vilnius 2015
Ištrauka iš knygos
„Ir taip, patyręs vargo ir gražių įspūdžių, rugpjūčio pabaigoje parvažiavau namo. Čia radau didelį subruzdimą. Beveik visi tuo metu Kybartuose gyvenę vokiečiai ruošėsi išvažiuoti į Vokietiją. Vieni tai darė išdidžiai, girdamiesi, jog „faterlandas“ kviečia savo vaikus, kiti – su ašaromis akyse. Girdėjau suaugusiuosius kalbant, jog čia ne prieš gera. Išvyko ir mūsų gatvelės vokietukai Vilis ir Vilma. Išlydėdami apsižliumbėme. Ir jiedu, ir mes, ir kiti vaikai.
Vieną vakarą, ar tai rugsėjo pirmą, ar antrą dieną, tiksliai neatsimenu, žiūriu mama traukia iš spintos paklodes ir kruopščiai uždangsto langus, kad iš lauko nebūtų matyti jokios šviesos.
– Mama, kam tu tuos langus dangstai ? – klausiu aš.
– Toks įstatymas gautas iš valdžios. Vokiečiai kariauja su lenkais! – atsakė mama. – Jeigu lėktuvai skrisdami pamatys šviesą, dar pagalvos, jog čia Lenkija ir gali ant mūsų numesti bombą. Karas, vaikai, baisus dalykas. Juk ir meldžiamės, sakydami: „ Nuo karo, bado ir ugnies apsaugok mus Viešpatie“, – patikslino mama.
Čia man daug kas buvo neaišku. Juk tas karas toli nuo mūsų! Koks tas karas, mano vaizduotė nenešė. Bet toliau neklausinėjau.
Taip ir bėgo dienos. Ėjome į mokyklą, stebėjome gimnazijoje krepšinio varžybas, žaidėme futbolą, lipdavome per tvorą į stadioną pažiūrėti rungtynių. Ypač daug entuziazmo būdavo, kai žaisdavo mūsų miestelio pažiba – „Sveikatos“ futbolo komanda. Į varžybas reikėdavo pirkti bilietą, o tėvai tam pinigų neduodavo. Todėl mes nutaikę momentą, perlipdavome per tvorą. Žinoma, ne visada tai baigdavosi sėkmingai. Kai vykdavo svarbios rungtynės, kad surinktų daugiau pinigų (komandos save išlaikydavo), būdavo pasamdomi raiti policininkai. Jie jodinėdavo patvoriui ir saugodavo, kad niekas neliptų, o pirktųsi bilietus.
Vieną kartą ir mudviem su Vytu teko paragauti „banano“. Kažkaip nepastebėjome, kad iš už kampo tvoros išlenda raitas policininkas. Mudviem lipant per tvorą, jau kabant ant jos, o ji buvo kokių dviejų metrų aukščio, policininkas taip šmaukštelėjo bizūnu abiems per užpakalius, kad iš to skausmo ir baimės vertėmės kūlversčiais, net susidraskėme kelnes. Persivertę abu apsižliumbėme, ne tik iš skausmo, bet ir iš baimės: už sudraskytas kelnes dar laukė nemalonumai namuose. Greitai apsiraminę stebėjome rungtynes, kartu su kitais vaikais šaukdami ir švilpdami kiek jėgos nešė, nes tik stadione gali išlieti visas emocijas, ir niekas dėl to tavęs kvailiu nelaiko.
„Ir taip, patyręs vargo ir gražių įspūdžių, rugpjūčio pabaigoje parvažiavau namo. Čia radau didelį subruzdimą. Beveik visi tuo metu Kybartuose gyvenę vokiečiai ruošėsi išvažiuoti į Vokietiją. Vieni tai darė išdidžiai, girdamiesi, jog „faterlandas“ kviečia savo vaikus, kiti – su ašaromis akyse. Girdėjau suaugusiuosius kalbant, jog čia ne prieš gera. Išvyko ir mūsų gatvelės vokietukai Vilis ir Vilma. Išlydėdami apsižliumbėme. Ir jiedu, ir mes, ir kiti vaikai.
Vieną vakarą, ar tai rugsėjo pirmą, ar antrą dieną, tiksliai neatsimenu, žiūriu mama traukia iš spintos paklodes ir kruopščiai uždangsto langus, kad iš lauko nebūtų matyti jokios šviesos.
– Mama, kam tu tuos langus dangstai ? – klausiu aš.
– Toks įstatymas gautas iš valdžios. Vokiečiai kariauja su lenkais! – atsakė mama. – Jeigu lėktuvai skrisdami pamatys šviesą, dar pagalvos, jog čia Lenkija ir gali ant mūsų numesti bombą. Karas, vaikai, baisus dalykas. Juk ir meldžiamės, sakydami: „ Nuo karo, bado ir ugnies apsaugok mus Viešpatie“, – patikslino mama.
Čia man daug kas buvo neaišku. Juk tas karas toli nuo mūsų! Koks tas karas, mano vaizduotė nenešė. Bet toliau neklausinėjau.
Taip ir bėgo dienos. Ėjome į mokyklą, stebėjome gimnazijoje krepšinio varžybas, žaidėme futbolą, lipdavome per tvorą į stadioną pažiūrėti rungtynių. Ypač daug entuziazmo būdavo, kai žaisdavo mūsų miestelio pažiba – „Sveikatos“ futbolo komanda. Į varžybas reikėdavo pirkti bilietą, o tėvai tam pinigų neduodavo. Todėl mes nutaikę momentą, perlipdavome per tvorą. Žinoma, ne visada tai baigdavosi sėkmingai. Kai vykdavo svarbios rungtynės, kad surinktų daugiau pinigų (komandos save išlaikydavo), būdavo pasamdomi raiti policininkai. Jie jodinėdavo patvoriui ir saugodavo, kad niekas neliptų, o pirktųsi bilietus.
Vieną kartą ir mudviem su Vytu teko paragauti „banano“. Kažkaip nepastebėjome, kad iš už kampo tvoros išlenda raitas policininkas. Mudviem lipant per tvorą, jau kabant ant jos, o ji buvo kokių dviejų metrų aukščio, policininkas taip šmaukštelėjo bizūnu abiems per užpakalius, kad iš to skausmo ir baimės vertėmės kūlversčiais, net susidraskėme kelnes. Persivertę abu apsižliumbėme, ne tik iš skausmo, bet ir iš baimės: už sudraskytas kelnes dar laukė nemalonumai namuose. Greitai apsiraminę stebėjome rungtynes, kartu su kitais vaikais šaukdami ir švilpdami kiek jėgos nešė, nes tik stadione gali išlieti visas emocijas, ir niekas dėl to tavęs kvailiu nelaiko.
Vytautas Jakelaitis "Iš Paprūsės" Kybartai atsiminimuose, Vilnius 2016
Kybartų krašto žmonės. Biografinis žinynas 2017 m.
Knygos sudarytojų tikslas – įamžinti gabius, kūrybingus, veiklius Kybartų krašto žmones, kurie veikdami savo profesinėje, socialinėje srityse, yra tapę krašto visuomenei ar net visai Lietuvai įsimintinais žmonėmis.
Knygoje pirmiausia ,,šventai‘‘ suregistruoti mūsų kraštiečiai: 51 knygnešys, 96 Lietuvos kariuomenės savanoriai, 45 kunigai, 6 vienuolės, 87 pedagogai, 59 muzikantai, dainininkai, chorvedžiai, dirigentai, per 50 mokslui, apie 60 sportui atsidavusių kraštiečių, 40 dailininkų ir tautodailininkų, 30 medicinos ir sveikatos apsaugos darbuotojų, 27 rašytojai (profesionalai arba mėgėjai), 25 politikos veikėjai, 98 visuomenininkai, 4 bendruomenių pirmininkai, 31 žurnalistas ar spaudos darbuotojas, 38 buvę ar esami Pasaulio kybartiečių draugijos nariai.
Knygoje pirmiausia ,,šventai‘‘ suregistruoti mūsų kraštiečiai: 51 knygnešys, 96 Lietuvos kariuomenės savanoriai, 45 kunigai, 6 vienuolės, 87 pedagogai, 59 muzikantai, dainininkai, chorvedžiai, dirigentai, per 50 mokslui, apie 60 sportui atsidavusių kraštiečių, 40 dailininkų ir tautodailininkų, 30 medicinos ir sveikatos apsaugos darbuotojų, 27 rašytojai (profesionalai arba mėgėjai), 25 politikos veikėjai, 98 visuomenininkai, 4 bendruomenių pirmininkai, 31 žurnalistas ar spaudos darbuotojas, 38 buvę ar esami Pasaulio kybartiečių draugijos nariai.