VIENAS IŠ KYBARTŲ POŽEMIŲ PO GELEŽINKELIO SANDĖLIO PASTATU
Požemių, statytų prancūzų inžinierių ir vokiečių darbininkų, panaudojimas - ilga ir nepakankamai ištyrinėta sritis. Po miestu yra daug požeminių galerijų ir neaišku, ar jos visos buvo sujungtos į viena tinklą. Viename požemyje buvo laikomas specialusis caro vagonas ir jo atsarginis variantas. Šiose nuotraukose parodytoje galerijoje buvo sandėliuojamos muitinės konfiskuotos prekės, tačiau pirminė paskirtis galėjo būti ir kitokia. Kelios galerijos, einančios iš karinės komendatūros, turėjo karinę paskirtį. Trys koridoriai (o gal ir daugiau) vedė link Prūsijos, į Lieponos upės krantą.
Po Kybartų geležinkelio stotimi esančius skliautuotus rūsius, kurie buvo pastatyti 1870 m. ir vėl 2002 m. netikėtai aptikti vienos firmos statybininkų, remontavusių buvusį muitinės sandėlio pastatą. Tuo metu jame buvo daug vandens, kurį teko išpumpuoti. Kybartų geležinkelio stoties komplekso požemiai – geriausiai išsilaikę vieno iš pirmųjų XIX amžiaus geležinkelio stoties komplekso dalių ir apskritai bene didžiausi Lietuvoje rūsiai. Šiandien mus į rūsius palydėjęs pastato prižiūrėtojas pasakojo, jog manoma, kad tunelį suprojektavo ir pastatė prancūzai - karo belaisviai. Labai tvirtai suręstame, arkinių konstrukcijų pastate, manoma, kadaise buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės, nes iki I-ojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10% viso carinės Rusijos eksporto bei importo arba už vieną milijoną auksinių rublių, o ledų prikrauti rūsiai atstodavo šaldytuvus. Tunelis eina lygiagrečiai senojo muitinės sandėlio pastato ir baigiasi užmūryta anga. Kas už jos – nežinoma. Miestelio senbuviai pasakoja, kad kažkada šiais tuneliais buvo galima nusigauti iki pat geležinkelio stoties pastato ir kelių artimiausių kaimų. Kokia buvo tikroji šio gražiai ir tvirtai iš raudonų plytų suręsto tunelio paskirtis, taip pat tik spėliojama. Gal tai buvo susieta ir su didžiųjų valdovų saugumo reikalais. Juk čia pat buvo depas, kuriame stovėdavo rusų caro Nikolajaus garvežys su vagonais, pritaikytais važiuoti Vokietijos bėgiais. Vokietijoje buvo caro uošvija, ir vykstant į ją Kybartuose būdavo persėdama į kitą traukinį.
Po Kybartų geležinkelio stotimi esančius skliautuotus rūsius, kurie buvo pastatyti 1870 m. ir vėl 2002 m. netikėtai aptikti vienos firmos statybininkų, remontavusių buvusį muitinės sandėlio pastatą. Tuo metu jame buvo daug vandens, kurį teko išpumpuoti. Kybartų geležinkelio stoties komplekso požemiai – geriausiai išsilaikę vieno iš pirmųjų XIX amžiaus geležinkelio stoties komplekso dalių ir apskritai bene didžiausi Lietuvoje rūsiai. Šiandien mus į rūsius palydėjęs pastato prižiūrėtojas pasakojo, jog manoma, kad tunelį suprojektavo ir pastatė prancūzai - karo belaisviai. Labai tvirtai suręstame, arkinių konstrukcijų pastate, manoma, kadaise buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės, nes iki I-ojo pasaulinio karo per Kybartus ėjo apie 10% viso carinės Rusijos eksporto bei importo arba už vieną milijoną auksinių rublių, o ledų prikrauti rūsiai atstodavo šaldytuvus. Tunelis eina lygiagrečiai senojo muitinės sandėlio pastato ir baigiasi užmūryta anga. Kas už jos – nežinoma. Miestelio senbuviai pasakoja, kad kažkada šiais tuneliais buvo galima nusigauti iki pat geležinkelio stoties pastato ir kelių artimiausių kaimų. Kokia buvo tikroji šio gražiai ir tvirtai iš raudonų plytų suręsto tunelio paskirtis, taip pat tik spėliojama. Gal tai buvo susieta ir su didžiųjų valdovų saugumo reikalais. Juk čia pat buvo depas, kuriame stovėdavo rusų caro Nikolajaus garvežys su vagonais, pritaikytais važiuoti Vokietijos bėgiais. Vokietijoje buvo caro uošvija, ir vykstant į ją Kybartuose būdavo persėdama į kitą traukinį.
Nuotraukos Janinos Leonavičienės
Viso pasaulio kybartiečiai miestelio gimtadienį šventė geležinkelio stoties požemiuose
Loreta Juodzevičienė 2009-09-20
Kybartų miestelio (Vilkaviškio rajonas) bendruomenei pirmą kartą buvo parodyti 1857 metais statytos geležinkelio stoties komplekso požemiai. Juose Pasaulio kybartiečių draugija surengė šventę - prieš 90 metų Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.
Šimto šešių metrų tunelis buvo aptiktas prieš septynerius metus, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai aptiko ertmę, pro kurią matėsi raudonų plytų arkos ir tyvuliuojantis vanduo.
Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės ir prancūzų statybininkų devynioliktame amžiuje paliktos statybinės atliekos. Didžiulis požemis iki šiol niekam nenaudojamas ir laikomas užrakintas.
Pasaulio kybartiečių draugija skiria ypatingą dėmesį Kybartų kultūros paveldui. Miestelyje yra daug architektūriniu požiūriu vertingų pastatų, tačiau jie kasdien vis labiau nyksta.
Net keturiolika objektų, esančių caro laikais iškilusiame Kybartų geležinkelio stoties pastatų komplekse, yra įrašyti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Kybartų geležinkelio stoties rūmai buvo didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje. Juose buvo įrengti specialūs butai carui ir kitiems aukštiems pareigūnams.
Stotį buvo planuojama pastatyti priešais Virbalio miestelį (penki kilometrai nuo Kybartų Vilkaviškio link). Tačiau vėliau buvo nuspręsta ją įkurti prie pat Rusijos ir Prūsijos sienos, Kybartų kaime.
Perkeltoji stotis dar ilgai buvo vadinama Virbalio vardu, mat tuometiniame Kybartų kaime buvo tik dešimt namų ir pusšimtis gyventojų.
Kybartai ėmė plėstis, kai pradėjo augti prekyba, atsirado muitinė bei prekių sandėliai.
Per Kybartus į Vakarų šalis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo gabenama viena dešimtoji viso Rusijos eksporto ir importo.
Didžiuliuose muitinės rūsiuose buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės.
Šalia geležinkelio atšakos Sankt Peterburgas-Varšuva įsikūrę Kybartai sparčiai augo. 1914 metais miestelyje buvo jau dešimt tūkstančių gyventojų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą suniokotas miestelis atsigavo. Lietuva tuomet dar neturėjo Klaipėdos uosto, todėl krovinių importo ir eksporto kelias ėjo geležinkeliu per Kybartus.
1928 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą miestelyje buvo pastatyta neorenesansinė Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.
Atsiradus Klaipėdos uostui, Kybartuose prekių srautai sumažėjo. Miestelis rado išeitį - jame ėmė sparčiai kurtis pramonės įmonės.
1950 metais Kybartai tapo rajono centru, tačiau po kurio laiko buvo priskirti Vilkaviškio rajonui.
Nesidomintiems istorija žmonėms Kybartų vardas dažniausiai asocijuojasi tik su pasienio punktu bei ilgomis automobilių eilėmis.
Kiti prisimena girdėję apie ties Kybartais esantį Lieponos upelį, per kurį iš sovietų okupuotos šalies brido Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.
Kybartiečiai pastatė paminklą šiame miestelyje gimusiam dailininkui Isaakui Levitanui, prisimena Kybartuose klebonavusį dabartinį Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių.
Pasaulio kybartiečių draugija turi septyniasdešimt penkis narius - kultūros, meno, mokslo žmones, gyvenančius ne tik šalies miestuose, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje.
Draugija konkrečiais darbais ir lėšomis stengiasi išsaugoti unikalų Kybartų paveldą, ragina bendruomenę domėtis miestelio istorija ir ją branginti.
Kybartų miestelio (Vilkaviškio rajonas) bendruomenei pirmą kartą buvo parodyti 1857 metais statytos geležinkelio stoties komplekso požemiai. Juose Pasaulio kybartiečių draugija surengė šventę - prieš 90 metų Kybartams buvo suteiktos miesto teisės ir privilegijos.
Šimto šešių metrų tunelis buvo aptiktas prieš septynerius metus, kai buvo remontuojamas buvusios muitinės sandėlis. Ardydami rampą darbininkai aptiko ertmę, pro kurią matėsi raudonų plytų arkos ir tyvuliuojantis vanduo.
Jis buvo išsiurbtas, iš požemių išneštos šiukšlės ir prancūzų statybininkų devynioliktame amžiuje paliktos statybinės atliekos. Didžiulis požemis iki šiol niekam nenaudojamas ir laikomas užrakintas.
Pasaulio kybartiečių draugija skiria ypatingą dėmesį Kybartų kultūros paveldui. Miestelyje yra daug architektūriniu požiūriu vertingų pastatų, tačiau jie kasdien vis labiau nyksta.
Net keturiolika objektų, esančių caro laikais iškilusiame Kybartų geležinkelio stoties pastatų komplekse, yra įrašyti į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Kybartų geležinkelio stoties rūmai buvo didžiausi vakarinėje Rusijos imperijos dalyje. Juose buvo įrengti specialūs butai carui ir kitiems aukštiems pareigūnams.
Stotį buvo planuojama pastatyti priešais Virbalio miestelį (penki kilometrai nuo Kybartų Vilkaviškio link). Tačiau vėliau buvo nuspręsta ją įkurti prie pat Rusijos ir Prūsijos sienos, Kybartų kaime.
Perkeltoji stotis dar ilgai buvo vadinama Virbalio vardu, mat tuometiniame Kybartų kaime buvo tik dešimt namų ir pusšimtis gyventojų.
Kybartai ėmė plėstis, kai pradėjo augti prekyba, atsirado muitinė bei prekių sandėliai.
Per Kybartus į Vakarų šalis iki Pirmojo pasaulinio karo buvo gabenama viena dešimtoji viso Rusijos eksporto ir importo.
Didžiuliuose muitinės rūsiuose buvo saugomos per muitinę keliavusios prekės.
Šalia geležinkelio atšakos Sankt Peterburgas-Varšuva įsikūrę Kybartai sparčiai augo. 1914 metais miestelyje buvo jau dešimt tūkstančių gyventojų.
Per Pirmąjį pasaulinį karą suniokotas miestelis atsigavo. Lietuva tuomet dar neturėjo Klaipėdos uosto, todėl krovinių importo ir eksporto kelias ėjo geležinkeliu per Kybartus.
1928 metais pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą miestelyje buvo pastatyta neorenesansinė Eucharistinio Išganytojo bažnyčia.
Atsiradus Klaipėdos uostui, Kybartuose prekių srautai sumažėjo. Miestelis rado išeitį - jame ėmė sparčiai kurtis pramonės įmonės.
1950 metais Kybartai tapo rajono centru, tačiau po kurio laiko buvo priskirti Vilkaviškio rajonui.
Nesidomintiems istorija žmonėms Kybartų vardas dažniausiai asocijuojasi tik su pasienio punktu bei ilgomis automobilių eilėmis.
Kiti prisimena girdėję apie ties Kybartais esantį Lieponos upelį, per kurį iš sovietų okupuotos šalies brido Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.
Kybartiečiai pastatė paminklą šiame miestelyje gimusiam dailininkui Isaakui Levitanui, prisimena Kybartuose klebonavusį dabartinį Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių.
Pasaulio kybartiečių draugija turi septyniasdešimt penkis narius - kultūros, meno, mokslo žmones, gyvenančius ne tik šalies miestuose, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje.
Draugija konkrečiais darbais ir lėšomis stengiasi išsaugoti unikalų Kybartų paveldą, ragina bendruomenę domėtis miestelio istorija ir ją branginti.