0 Comments
Dramos autorius remiasi taip vadinamais Kybartų aktais, Prezidento Antano Smetonos parašytais Berne, Šveicarijoje, tačiau paties Prezidento datuotais 1940 m. birželio 15 d., nurodant Kybartus kaip pasirašymo vietą. Vienu aktu Respublikos Prezidentas atleidžia Ministrą Pirmininką Antaną Merkį ir jo sudarytą Ministrų Tarybą iš pareigų, o Stanislovą Lozoraitį skiria Ministru Pirmininku. Kitu aktu Ministrui Pirmininkui Stanislovui Lozoraičiui pavedama pavaduoti Respublikos Prezidentą. Surašyti šiuos aktus atbuline data A. Smetoną tuomet paragino Lietuvos diplomatai: šie aktai buvo reikalingi tam, kad, besikeičiant situacijai Europoje, prireikus būtų sudaryta egzilinė Vyriausybė. Tokia Vyriausybė tarptautinės teisės požiūriu galėtų atstovauti Lietuvos Respublikai, buvusiai iki 1940 m. birželio 15 d. Dramos pagrindiniai ir vieninteliai herojai – tarpukario Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona ir pirmasis Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras. Augustinas Voldemaras, buvęs A. Smetonos bendražygis, vėliau pašalintas iš valdžios, persekiotas ir ištremtas į užsienį jo oponentas ir varžovas, prasidėjus okupacijai, bandė grįžti į Lietuvą. Tačiau Kybartuose buvo sovietų agentų suimtas. Tuose pačiuose Kybartuose ir įvyksta menamas šių veikėjų susitikimas. „Gediminui Jankui pavyko atlaikyti didžiulį faktologijos slėgį ir sutelkto blogio braižomos Lietuvos likimą atskleisti nuolat klausiant ir įsiklausant į atsakymus – nejaugi Istorijos labirintuose ir aklavietėse yra vien teisieji ir neteisieji? Žiūrovas (skaitytojas), pjesės vedamas į vieno lemtingo Lietuvos istorijos tarpsnio gūdžią tamsą, kažin ar pagalvos, kad tūkstantmetę mūsų tautos kelionę lemia ne viena galia. Nenustebčiau, jei pjesėje Voldemaro patarėju pasirodytų Mefistofelis, Smetonos – Mozė“, – teigia vienas pirmųjų dramos vertintojų rašytojas Robertas Keturakis. 1940 m. lapkričio 23 d. Antanas Smetona atgaline 1940 m. birželio 15 d. data pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais S. Lozoraitį paskyrė ministru pirmininku ir pavaduojančiu Lietuvos respublikos prezidentą, bet tie aktai neįgijo teisinės galios. Dėl Antrojo pasaulinio karo Tautinis komitetas nepradėjo veiklos ir nebuvo pripažintas Sąjungininkų, o viltys, kad Lietuvos nepriklausomybė bus atkurta TSRS - Vokietijos karo metu, žlugo. Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos aktai dėl Antano Merkio ir jo sudarytos Ministrų Tarybos atleidimo iš pareigų, Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio bei įgaliotojo ministro Romoje Stasio Lozoraičio paskyrimo ministru pirmininku ir pavedimo jam pavaduoti Prezidentą („1940 m. birželio 15 d. Kybartų aktai“). Kopija. LCVA, f. 648, ap. 2, b. 475, l. 59–60. LIETUVOS OKUPACIJA IR ANEKSIJA 1940 METAIS Kybartai, Kibarty (in some postal aspects a joined-twin of Virbalis, Verzhbolovo, Wirballen) is a town with an important railway station next to the border of what was East Prussia, ca. 25 km west of Vilkaviškis. In World War One, after repeatedly changing hands it was finally secured by 78. Reserve-Division on February 10-11, 1915. After German withdrawal from Russia, the area was not affected by post-war hostilities. In czarist times, Kybartai had a major transit post office (as Kibarty) servicing international postal traffic by rail but none during the German occupation, as a civilian post office was located at Eydtkuhnen just across the East Prussian border. The first Lithuanian postmaster at Kybartai was Otto Kochanauskas, mandated as of January 15, 1919, though it is not clear when the post office did in fact open for business. He was replaced by Juozas Markevičius on August 7 of the same year and stayed on as deputy. With increase of staff came Antanas Aušrotas as deputy on April 1, 1920, followed by Kazimieras Venclovas as postmaster (?). As an early post office Kybartai was provided with the Second Vilnius Issue and probably the First Vilnius Issue as well. It did have First Kaunas and possibly some values of the other Kaunas Issues, certainly followed by Fourth Berlin etc. Surviving items show that the Kybartai post office was frequented by collectors who may have brought along stamps or values not available at Kybartai. One of the customers was Max Spiekien who kept sending cards and covers to his wife Gertrud in Eydtkuhnen, and to some others – and so unwittingly facilitated a reconstruction of the evolution of postmarking at Kybartai. In the absence of a postmarker, for cancelling Kybartai at first made do with two pen strokes producing a diagonal cross. Pasididžiavimas kybartiečiams, dovana istorijos mėgėjams, duoklė ateities kartoms – „Kybartai“ Šiais metais leidykla „Homo liber“ išleido solidžią knygą „Kybartai“ su paantrašte „Lieponos-Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“. Jos autorius – Vilniuje gyvenantis inžinierius, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, Muitinės departamento tarnautojas, kraštotyrininkas, Pasaulio kybartiečių draugijos narys Albinas Vaitkevičius. Knyga sulaukė stulbinamo susidomėjimo, yra graibstoma šio krašto žmonių. Į 336 puslapių knygą autoriaus sutalpinti, pasak leidyklos antraštės, „istorijos tėkmėje egzistavusių ir tebeegzistuojančių Kybartais pavadintų vietovaldų gyvavimo bruožai, apžvelgiama tose vietovaldose veikusių ir tebeveikiančių valstybinių, privačių ir visuomeninių organizacijų veikla“. Albinas Vaitkevičius gimė Vištytyje, vaikystės metais su tėvais persikėlė į Bajorų kaimą netoli Vokietijos sienos, todėl mokėsi vokiečių kalbos, o jo mokytojas buvo pats keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas (tikr. Saliamonas Šmerauskas). Karo metais vokiečių buvo evakuotas į Rytprūsius. Užėjus rusams, pėsčias net 270 kilometrų grįžo namo, tačiau iš namų rado likusį tik kaminą. Teko apsigyventi pas tėvo seserį Kybartuose. 1945 metais Vaitkevičius iš Kybartų išvyko mokytis į Kauną. Kybartai – miestas Vilkaviškio rajone, prie pat Kaliningrado sienos (siena eina Lieponos upe). 1856 m. Kybartai gavo miesto teises, ėmė sparčiai augti 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį, buvo pastatyta Kybartų geležinkelio stotis. Kybartai, pasak autoriaus, kaip ir dauguma kairėje Nemuno pusėje kaimų, vardą gavo iš čia įsikūrusių žmonių pavardžių. „Kalbininko Aleksandro Vanago nuomone, pačioje kaimo kūrimosi pradžioje nuo čia pirmiausia įsikūrusių Kybartaičių pavardės, matyt, ir kaimas imtas vadinti Kybartaičiais (kaip ir gretimų kaimų: nuo Stanaičio pavardės – Stanaičiais, nuo Daugelaičio pavardės – Daugėlaičiais). Matyt, trumpumo sumetimais nuo pavadinimo „Kybartaičiai“ veikiai ėmus kristi priesagai „-aitis“ liko tik „Kybartai“. Abu pavadinimai – Kybartaičiai ir Kybartai – kurį laiką galėjo būti vartojami pagrečiui“ [3.34, p. 98]. Kybartų miesto istorijoje svarbų vaidmenį, pasak A. Vaitkevičiaus, suvaidino LDK valdovo, Lenkijos karaliaus, priešpaskutinio Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Senojo žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforca. Žygimantui Senajam pasenus, jos įtaka Lenkijoje buvo didžiulė. Po sutuoktuvių, kurios įvyko Krokuvos katedroje 1518 m. balandžio 18 d., Bona buvo karūnuota karaliene. „Žygimantas Senasis padovanojo savo žmonai karalienei Bonai daugybę valsčių, miestų ir dvarų, visą Mozūriją su jos miestais, dvarais ir giriomis, Pinsko Kunigaikštystę, Gardiną su jo miesteliais, dvarais ir giriomis, daug dvarų Padolėje, Volynėje, Palenkėje ir Lietuvoje. 1527 m. karalienei Bonai buvo padovanotas ir Jurbarko valsčius, atskyrus jį nuo Žemaičių seniūnijos. Gautas žemes karalienė valdė sumaniai ir gaudavo didžiules pajamas, už kurias kūrė naujus miestus ir kaimus, statė pilis, tvirtoves, bažnyčias, dvarus, aktyviai apgyvendino Paprūsę.“ Suvokdama didžiulę pasienio miesto svarbą, karalienė įkūrė naują miestą. Pavadino Naujosios Valios vardu (dab. Virbalis). Šalia jo ir įsikūrė Kybartai. Karalienei Bonai Virbalyje pastačius katalikų bažnyčią, Kybartų gyventojai jos parapijai ir priklausė. Knygoje autorius smulkiai ir tiksliai pasakoja tolesnę miesto istoriją ir plėtrą, kurią skaitytojai, tikiu, išsamiai ir su dideliu susidomėjimu studijuos. Kybartams strategiškai labai svarbus objektas – geležinkelio stotis, lėmusi miesto augimą ir plėtrą. A. Vaitkevičius rašo, kad tiesti geležinkelį pradėta 1851 m. vasario 15 d. Geležinkelis tiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos su atšaka Prūsijos sienos link. Bendras geležinkelio ilgis turėjo siekti 1278 km. Geležinkelio stoties kompleksą sudarė: geležinkelio stoties rūmai, krovinių apdorojimo mazgas, vandentiekio sistema, elektros stotis, dujų gamykla, riedmenų, kelio ruožo, medžiagų ir ugniagesių tarnybų būstinės. Geležinkelio stoties rūmai, statyti pagal prancūzo architekto projektą, buvo puošnūs ir ištaigingi. Kybartų geležinkelio atkarpa oficialiai atidaryta 1861 m. balandžio 11 d. Jos dėka Kybartų miesto gyventojų skaičius gerokai išaugo. Kaip mini autorius, „1877 m. pabaigoje Kybartų posade jau gyveno 2158 žmonės (1168 vyrai ir 990 moterų) [1.20, 1878, III d., p. 85-96]. Per kitus dvidešimt trejus metus gyventojų skaičius padidėjo apie pusę tūkstančio – 1901 m. Kybartų posade gyveno 2725 žmonės“ [1.20, 1902, III d., p. 71]. Be geležinkelio stoties autorius taip pat mini strategiškai svarbias Kybartų miesteliui įstaigas, tarp kurių yra paštas, telegrafas, muitinė, skirta Rusijos Imperijos ir Vakarų Europos šalių muitų rinkliavai. Labai svarbus Kybartų istorijos momentas, kuomet miestelio lietuvių bendruomenė, buvusi negausi, panoro atskirti savo katalikų parapiją nuo Virbalio parapijos. Tačiau tam aktyviai priešinosi Virbalio parapijos klebonas Jonas Siaurusaitis, nenorėjęs sutikti, kad būtų skaldoma Virbalio katalikų parapija. „Svarbų vaidmenį kuriant Kybartų parapiją suvaidino 1912 m. iš JAV į Lietuvą grįžęs energingas, visuomeninės veiklos patirties turintis kunigas Vincentas Vizgirda (1874–1966). Dvejus mokslo metus (1912/13 ir 1913/14 m. m.) dirbdamas rusiškos Kybartų caraičio Aleksiejaus berniukų gimnazijos kapelionu, veiklusis kunigas suartėjo su tuometiniais Kybartų posado ir Kybartų kaimo lietuviais ir suprato jų siekį – įkurti atskirą nuo Virbalio parapijos Kybartų katalikų parapiją. Tai jis Kybartų katalikų vardu parašė Seinų vyskupui Antanui Karosui motyvuotą prašymą duoti leidimą įsteigti Kybartų katalikų parapiją ir statyti bažnyčią. 1914 m. pirmoje pusėje buvo gautas vyskupo leidimas iš dalies Virbalio parapijos įkurti Kybartų parapiją ir statyti Kybartų parapijos bažnyčią [4.13, p. 630]. Tačiau imtis šio leidimo vykdymo laikinai sutrukdė tais pačiais metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas“, – pasakoja Albinas Vaitkevičius. Tolesniuose knygos skyriuose autorius aprašo Kybartų likimą sovietinės okupacijos metais. Labai įdomus ir vertas didesnio dėmesio pasakojimas apie prezidentą Antaną Smetoną, kuris, Ministrų Tarybai nusprendus nesipriešinti SSRS agresijai ginklu, pro Kybartus bėgo į Vokietiją. Smulkiai pasakojama it detektyvinėje novelėje apie prezidento ir Kaune likusios valdžios derybas dėl prezidento grįžimo Kaunan. A. Smetona tam vienareikšmiai priešinosi, teigdamas, kad likęs Kaune būtų priverstas pasirašinėti okupantų perdavimo dokumentuose, nors pats reikalavo gintis ginklu. Nepaisant to, jis priėmė suformuotą jo grąžinimo Kaunan delegaciją, kuri knygoje smulkiai aprašyta. Visa tai ir žymiai daugiau galima rasti knygoje, kuri, neabejoju, tikras pasididžiavimas kybartiečiams, puiki dovana istorijos mėgėjams ir milžiniška duoklė ateities kartoms. Ir nesvarbu, kur begyventume, turime puikią galimybę susipažinti su savo krašto istorija, nes tik puikiai ją išmanydami galime kurti gražesnį rytojų. Autorius: Valdemaras YLEVIČIUS, Voruta Data: 2012-09-07 Vilkaviškio krašto muziejuje bus pristatyta knyga „Kybartai“. Leidinio sumanytojas ir autorius – kraštotyrininkas mėgėjas Albinas VAITKEVIČIUS, Pasaulio kybartiečių draugijos, kuri ir išleido šią istorinę apybraižą, narys nuo 2007 m. Unikalaus, kybartiečių neįtikėtinai graibstomo leidinio autorių kalbina jo kraštietė, knygos „Kybartai“ redaktorė Violeta MICKEVIČIŪTĖ. – Mielas Albinai, nors gimėte netoli Vištyčio, tėvams atsikėlus į Kybartų valsčiaus Bajorų kaimą vaikystę leidote pasienyje su Vokietija. Kaip tada tekėjo gyvenimas prie valstybių sienos? – Gyvenom visai pasieny, mūsų laukai priėjo iki pat Lieponos. Šalia gyveno toks kaimynas pavarde Metas – jis nuolat rūkydavo porcelianinę pypkutę. Mano tetėnas su juo pasikalbėdavo. Abudu vyrai mokėjo ir lietuviškai, ir vokiškai. Kartais šnekėdavosi vienaip, kartais – kitaip. Mokėjau vokiškai ir aš, mane juk pats keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas mokė. – Kaip jį prisimenate? – Oi, koks įdomus buvo mokytojas! Gimęs Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Klaipėdą, o vokiečiams užėmus Klaipėdą parbėgo į Kybartus. Čia gyveno ir mokytojavo, kol per karą pasitraukė. Tas namas, kuriame mokytojas gyveno, ir dabar dar tebestovi. – Ką jis dėstė Kybartuose? – Vokiečių ir lietuvių kalbas bei literatūrą. Įdomu per jo pamokas būdavo: jeigu pavėluosi, tai būtinai iškart privalėsi atsakinėti. Paklausinės žodžių, paskui – skaityti, atpasakoti. Po to vertina. „Na, – sako, – kadangi jūs atsakėte penketui (šiais laikais – dešimtukui), bet pavėlavote, tai aš jums rašau ketvertą.“ – Į mokinius kreipdavosi „jūs“? – „Jūs“, tiktai „jūs“ – visi mokytojai į mokinius šitaip kreipdavosi. S. Šemerys man įstrigo dar ir dėl to, kad labai mokėdavo išsisukti. Nagrinėjome Vakarų Europos literatūrą ir viename kūrinyje pasitaikė žodis „orgijos“. Klasės draugas ir sako: „Pone mokytojau, aš norėčiau žinoti, kas yra orgijos.“ S. Šemerys truputėlį sumišo, bet nesutriko: „Aš atsakysiu maždaug taip: tai yra naktis, vynas, moterys... ir dar kai kas.“ Tas epizodas įstrigo man visam gyvenimui. – Pasakojote savo akimis matęs, kaip subombardavo Kybartų (tada dar Virbalio) geležinkelio stotį? – Mačiau. Iš laukų netoli Bajorų matėme, kad virš miestelio centro suko, rodos, 4 bombonešiai ir 4 naikintuvai. Mūsų pamotė iškart suprato: „Vaikeliai, jau tikriausiai stotį bombarduoja.“ Ir tikrai už kiek laiko baisūs juodi dūmai pakilo, o bombonešiai dar kiek pasisukioję nuskrido. Vidurinė stoties dalis buvo dviejų aukštų, tai jie tą viduriniąją ir subombardavo – ji daugiausia nukentėjo. Tai vyko likus savaitei iki mūsų evakuacijos. O mus į Rytprūsius evakavo 1944 m. rugpjūčio 2 d., vadinasi, Virbalio geležinkelio stotis buvo sugriauta apie liepos 26 dieną. – Karo audros Jus smarkiai blaškė: iš Kybartų buvote evakuotas, o paskui pėsčiomis atgal parėjote? – Mus evakavo vokiečiai. Leido pasiimti arkliais pakinkytą „padvadą“, karvę ir mantos. Įvažiavom į Rytprūsius, varė per Nemuną, pro Tauragę iki Žemaičių Naumiesčio, paskui Eržvilko link. Čia iš savų sodybų buvo evakuoti vokiečiai. Reikėjo vežti į jų klojimus javus, linus. Dirbom, kol prasidėjo didysis puolimas prie Raseinių ir Vilkaviškio. Mane nutvėrė kareiviai. Kasėm apkasus, paskui kūlėm javus. Saugojo mus visus „po šautuvu“. Taip dirbdami stūmėmės iki Kuršių nerijos, kol ir čia atėjo rusai. Jie įsteigė filtracijos lagerį ir gal savaitę naktimis mus tardė. Paskui sudarė koloną, davė miltų, kruopų ir su keliais kareiviais išsiuntė į Lietuvą. Kokius 270 km ėjom pėsti, kol parėjom į Kybartus. Čia M. Valančiaus (dabar Mindaugo) gatvele mus atvarė iki tos vietos, kur dabar kapai. Pakeliui iš pažįstamos paštininkės dar spėjau išgirsti, kad iš maniškių gyvas tik brolis, kuris apsistojęs pas tetą Varpučių kaime. Dabartinių kapinių vietoje tada buvo Prapuolenio kalnelis. Žiūrim – palapinių palapinės, Prapuolenis spygliuota tvora aptvertas, kareivių saugomas. Sužinojome, kad ten – kitas filtracijos lageris. Vėl naktimis varė pas tardytojus. Ten išbuvau gal savaitę, paskui gavau pažymėjimą, kad esu paleidžiamas. Vakarop buvau Varpučiuose, o rytojaus dieną nuėję su broliu į tėviškę ten radom tik namų kaminą. Vėliau apsistojau pas tėvo seserį Adelę Kymantienę Kybartuose. Jos namelis Tiesos gatvėje tebestovi. Kybartų gimnazijoje ilgą laiką buvo rusų kariuomenės ligoninė. Sužeistuosius iš Rytprūsių veždavo į ligoninę, o kurie neišgyvendavo, tuos laidodavo Prapuolenio kalnelyje. Tai kapai taip ir atsirado. – Kaip atrodė Kybartai po karo? – Po karo buvo kortelės duonai: išlaikytinio porcija – 200 g ar 300 g, o darbininko – 600–700 g. Prie miesto vykdomojo komiteto kūrėsi brigada. Nuėjau ir mane priėmė. Ten darydavom karstus. Miestas didėjo, į jį žmonės ėmė keltis iš kaimų, tad ilgainiui ir karstų daugiau reikėjo, bet iš kur medžiagų gauti? Sunkvežimiu važinėjom į Kaliningrado sritį, eidavom į tuščius namus ir plėšdavom grindų lentas, o iš jų kaldavom karstus kybartiečiams. Už karstą sumokėdavo kokius 5 rublius. Ir langų su stiklais parveždavom. – O kaip su mokslais? Juk dar tik paauglys buvote. – Kybartuose pirmoji lietuviška progimnazija, įkurta 1918 m. sausio 15 d., stovėjo šalia gaisrinės, priešais raudonų plytų geležinkeliečių namą. Štai ten atminimo lentą kybartiečiams tikrai reikia prikalti. Archyvuose radau net klasių planą. Kiekvienas mokinys turėjo pasidirbdinti po dvivietį suolą. Tokius visi ir atsigabeno. Aš jau 6 skyrius buvau baigęs, turėjau gal 13 metų. 1945 m. rudenį išmaldavau tetos, kad leistų mokytis. Radau „Tiesoje“ skelbimą, jog prie Vytauto Didžiojo universiteto steigiami darbininkų ir valstiečių kursai, kuriuose per metus galima baigti 2 klases. Ten turėjo mokėti stipendiją. Nors teta pyko, barė mane, bet vis tiek išvažiavau į Kauną. Buvau priimtas į darbo fakultetą ir iš Kybartų išvykau visam laikui. Kristinos VAITKEVIČIENĖS nuotr. Pasaulio kybartiečių draugijos narius Violetą Mickevičiūtę ir Albiną Vaitkevičių domina savojo krašto istorija. Publikuota: „Santaka“, 2012 m. Rugpjūčio 18 d. Šeštadienis. Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas NARBUTIS Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dėl sovietų antplūdžio buvo priverstas palikti savo gimtinę, tačiau visuomet siekė į ją sugrįžti. Garbus tautietis sutiko pasidalyti mintimis apie gyvenimą toli nuo tėvynės, jos ilgesį bei džiaugsmą sugrįžus namo. – Žinau, kad gimėte Kaune, bet vėliau atsidūrėte Kybartuose. Plačiau papasakokite apie šį savo gyvenimo etapą. – Gimiau Kaune ir ten gyvenau pirmuosius trejus savo gyvenimo metus. Dar vienerius metus praleidau Klaipėdoje. Kai vokiečiai užėmė Klaipėdos kraštą, 1939 m. mano tėvelį, dirbusį geležinkelyje, perkėlė į Kybartus. Čia gyvenome iki 1944-ųjų. Tuometinėje Kybartų pradžios mokykloje baigiau du skyrius. Nors tai buvo labai seniai, bet ir šiandieną prisimenu savo auklėtoją Bronę Prapuolenienę. Pradėjus artėti fronto linijai mano tėvai suprato, jog Tėvynės laukia dar viena okupacija. Tada organizuotai, kartu su visu geležinkelininkų ešelonu, rodos, 1944 m. liepą patraukėme į Vakarus. O tokių pabėgėlių kaip mes iš Lietuvos pasitraukė apie 60 000. Karui baigiantis, keliaudami per įvairius Vokietijos miestus, atsidūrėme Bavarijoje. Išsisklaidę pabėgėliai iš Rytų Europos, bent toje Vokietijos dalyje, kuri buvo okupuota alijantų, po karo pradėjo organizuotis pagal tautybę į vadinamąsias išvietintųjų (displaced persons) stovyklas. Mūsų šeima apsigyveno Ingolstadto lietuvių stovykloje. Prasidėjo stovyklinis gyvenimas ir užvirė lietuviška veikla. Pirmiausia ėmė veikti lietuviška pradžios mokykla, o vėliau – ir gimnazija. Vokietijoje baigiau tris gimnazijos klases. Užėjus emigracijos bangai, 1950 metais emigravome į Jungtines Amerikos Valstijas ir tapome politiniais emigrantais. Be mūsų, tuo laikotarpiu į JAV įvažiavo apie 30 000 lietuvių, o kiti išsibarstė po likusį pasaulį. – Kodėl pasirinkote būtent Ameriką? – Manėme, jog tai – priimtiniausia vieta. Tiesa, ten patekti taip pat nebuvo labai lengva. Atvykstantys į šią šalį žmonės privalėjo būti sveiki ir turėti garantijas, kad gaus darbą bei pastogę. Beje, įveikti sveikatai keliamus reikalavimus nebuvo taip lengva. Mano tėvelis turėjo problemų dėl inkstų, todėl prieš mums išvykstant į Ameriką 1950 m. jam buvo atlikta operacija – išimtas vienas inkstas. Galiausiai gavę leidimą atvykome į JAV ir apsistojome Vorčesteryje prie Bostono, o vėliau persikėlėme į Čikagą. Pirmiausia Amerikoje tėtis įsidarbino viešbutyje indų plovėju, o mama tapo kino salės valytoja. – Ar pavyko lengvai integruotis į svetimos šalies gyvenimą? – Kai atvykau į JAV, man buvo 14 metų. Turiu prisipažinti, jog nesijaučiau atvykęs į svetimą šalį. Šis kraštas mane priėmė tokį, koks aš tuomet buvau – naujasis imigrantas. Čia, reikalui esant, dėl nepažįstamos aplinkos visuomet galėjau tikėtis pagalbos. Ypač tą pajutau pradėjęs lankyti gimnaziją. Adaptaciją svečioje šalyje palengvino ir tai, kad vos tik atvykę į Čikagą galėjome integruotis į lietuvišką veiklą, nes mus pasitiko jau seniau, dar šimtmečio pradžioje, čia įsikūrę lietuviai ir jų palikuonys. Iš viso 1900–1914 metų laikotarpiu į JAV atvyko beveik 250 tūkstančių lietuvių. Taigi, Čikagoje radome 13 lietuviškų parapijų, 5 lietuviškus laikraščius, dvi lietuviškas ligonines, vieną senelių Kazimieraičių globojamą gimnaziją, tuziną parapinių pradžios mokyklų, kelias lietuviškas radijo laidas bei aibę įvairių organizacijų. Mane supo lietuviška aplinka. Vis dėlto teko pratintis ir prie amerikietiškų ypatumų. Po studijų universitete, kai pradėjau gyventi savarankiškai, teko laviruoti tartum stovint ant dviejų ledo lyčių: darbo dienomis gyvenau amerikietišką gyvenimą, o vakarais bei savaitgaliais – lietuvišką. Tikriausiai panašiai elgiasi ir dabartiniai lietuviai, atvykę į JAV jau po Nepriklausomybės atkūrimo. – Ar lengva svetimoje šalyje neužmiršti savo šaknų, puoselėti lietuvybę? – Čia jau kiekvieno vidinis reikalas. Svarbu žinoti, kas tu esi, kad galėtum susieti savo gyvenimą su Lietuva... Kai atvykau į Ameriką, tokios šalies, kaip nepriklausoma Lietuva, nebuvo. Ji buvo okupuota. Tačiau mes nuolat glaudėmės vieni prie kitų ir stengėmės neužmiršti, kas esame ir kur yra mūsų šaknys. Aišku, kai kurie mano pažįstami dingo „iš horizonto“, nes visiškai įsilieti į amerikiečių gyvenimą buvo kur kas patogiau, nei stengtis išlikti lietuviu. Aš taip pat, kaip ir visi, naudojausi svečios šalies galimybėmis, tačiau visuomet gerbiau lietuvių kalbą ir ją puoselėjau: lankiau lietuvišką lituanistinę mokyklą, daug bendravau su kitais lietuviais, buvau ne vienos lietuviškos organizacijos narys. Vis dėlto išlikti lietuviu užsienyje yra ne tik sudėtingas, bet ir gana brangus malonumas tiek laiko, tiek ir finansų požiūriu. Tenka vaikščioti į įvairius susirinkimus, aukoti pinigus įvairioms lietuviškoms organizacijoms bei jų veiklai, lietuviškai spaudai. Kai atsiranda šeimoje vaikų, prasideda dar vienas lietuviškas gyvenimo etapas, nes savaitgaliais jaunąsias atžalas tenka vežioti į lituanistines mokyklas ir padėti jas išlaikyti. O jeigu gyveni toliau nuo lietuviškų centrų, išlaidos automobiliui gali būti nemažos. Todėl kai kurie lietuviai ir pasitraukia iš lietuviškos aplinkos – juk leisti pinigus kitiems malonumams ir integruotis į amerikietišką aplinką yra gerokai paprasčiau ir patogiau. – Ar palaikote dabartinius emigrantus? Juk išvykdami į užsienį jie siekia visai kitų tikslų... – Reikia suprasti kiekvieną žmogų. Visi mes elgiamės taip, ką jaučiame širdyje. Aišku, situacija mano laikais gyvenant už Lietuvos ribų ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Tada gyvendami užsienyje jautėme pareigą, kad turime ką nors daryti dėl Lietuvos nepriklausomybės ir diegti lietuvybę savo vaikams. Jei po karo Lietuva būtų atgavusi nepriklausomybę, neabejoju, jog dauguma tautiečių, kurie atsirado Vakaruose, būtų sugrįžę namo. Tačiau kuo ilgiau visas procesas užsitęsė, o išvietintieji įsitvirtino tiek ekonomine, tiek socialine prasme savo naujoje aplinkoje, grįžti kad ir į Nepriklausomą Lietuvą tapo kur kas sunkiau. Aš pirmą kartą Tėvynę aplankiau 1989 metais. Visą laiką jaučiausi, jog esu varu išvarytas iš namų, ir kai atsirado galimybė, grįžau namo. Tiesa, man šis procesas užtruko 15 metų. Visam laikui grįžau į Tėvynę tik 2004 m. Prieš palikdamas Ameriką norėjau užsitikrinti nepriklausomą gyvenimą Lietuvoje, todėl tik sutvarkęs visus reikalus sugrįžau namo. Tikiuosi, kad ir dabartiniai emigrantai vieną dieną sugrįš į Tėvynę. – Ar į Lietuvą grįžote vienas, ar su šeima? – Grįžau su žmona. Trys mano vaikai liko Amerikoje, su jais nuolat bendrauju internetu. Beje, mūsų bendravimas vyksta lietuvių kalba. Visą gyvenimą stengiausi savo vaikams perduoti lietuviškumo supratimą, tačiau nereikia užmiršti, kad jie yra gimę ir augę JAV, todėl nejaučia tokios traukos Lietuvai kaip aš. Tai natūralu. Pasaulyje yra daug tokių išsibarsčiusių tautiečių, bet jie visada sako, kad yra lietuviai. Pavyzdžiui, mano jauniausia anūkė turi Gabijos Eglės vardą. Ne visada užsienyje gyvenančių lietuvių tėvų vaikai gerai kalba lietuviškai, nors ir lanko lituanistines savaitgalio mokyklas. Lietuviškumo supratimas gali būti įdiegtas tik tautiškai susipratusioje šeimoje. O šiandieninėje aplinkoje tikriausiai reikėtų padėkoti Lietuvoje likusiems seneliams, nes būtent dėl jų tėvai stengiasi savo vaikus mokyti lietuviškai. Juk būtų gėda, jeigu jų vaikas, atvažiavęs į svečius, nebegalėtų susikalbėti su seneliais. – Ar sugrįžus po daugelio metų lengva pritapti Lietuvoje? – Pritapti? Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog visada to norėjau ir ilgai tam ruošiausi. Man užtruko 15 metų, kol susidėsčiau savo gyvenimo kaladėles taip, kad grįžęs nebūčiau našta savo aplinkai ir galėčiau produktyviai nugyventi savo likusį gyvenimą Tėvynėje. Tiesa, norėtųsi, jog mūsų valdžia kitaip žiūrėtų į grįžtančius emigrantus. Būtent nuo valdžios sprendimų daug priklausys, kaip ateityje pavyks susigrąžinti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius namo. Pavyzdžiui, aš iki šiol negaliu gauti iš „Sodros“ pažymėjimo, kad esu pensinio amžiaus, nors gyvenu Lietuvoje ir esu Lietuvos pilietis. Man nuolat atkerta, jog nemokėjau šaliai jokių mokesčių, todėl neturiu teisės gauti pensininko pažymėjimo. Bet aš nereikalauju jokių pensijos išmokų ar valstybinių piniginių lengvatų, tik norėčiau, kad man būtų suteikta galimybė integruotis į Lietuvos gyvenimą pagal mano dabartinį pensininko statusą. Nors jau praėjo daugiau nei 20 nepriklausomybės metų, tačiau įstatymų leidėjai nėra pagalvoję, kaip reikia traktuoti sugrįžusius į Tėvynę pensinio amžiaus Lietuvos piliečius. Esu tikras, kad ateityje bus daugiau tokių kaip aš. – Ką veikiate grįžęs į Tėvynę? – Esu Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas, taip pat – Lietuvių fondo valdybos narys. Šis fondas yra Ilinojaus valstijoje įregistruota pelno nesiekianti organizacija, kurios pagrindinis tikslas – išlaikyti ir remti lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su pasaulio kybartiečiais neseniai pristatėme knygą apie Kybartus. Ateityje norėtume išleisti pokalbių su kybartiečiais garsajuostę apie jų gyvenimą Kybartuose. Norėtume čia įkurti ir miesto muziejų. Kaip tik šiuo metu vyksta pokalbiai dėl šios idėjos įgyvendinimo. – Šiuo metu gyvenate Vilniuje. Ar nekyla minčių persikraustyti atgal į Kybartus, kuriuose prabėgo dalis Jūsų vaikystės? – Iš tikrųjų puikiai jaučiuosi ir sostinėje. Visuomet, kai turiu galimybę, grįžtu į Kybartus. Aišku, norėtųsi tai daryti kur kas dažniau, tačiau smagu, jog kartu su kitais Pasaulio kybartiečių draugijos nariais, gyvendami toliau nuo savo krašto, galime skleisti informaciją apie mūsų Kybartus ir juos garsinti. Ne vieną kartą bičiuliai manęs klausė, ar man nenusibodo gyventi Lietuvoje. Nusibodo? Iš tiesų galiu drąsiai sakyti, jog gyventi noriu tik Lietuvoje. Andrius GRYGELAITIS Romo ČĖPLOS nuotr. Kraštietis Leonas Narbutis šiuo metu gyvena Vilniuje, tačiau į savo vaikystės miestą Kybartus jis grįžta visuomet, kai tik turi galimybę. Publikuota: „Santaka“, 2012 m. Rugpjūčio 23 d. Ketvirtadienis. |
Kybartų miesto istorija spaudoje ir istoriniuose šaltiniuoseTinklaraščio archyvas
July 2020
|