Kybartai – unikalus Lietuvos miestas
Kybartai 1940 m.
Kybartai susiformavo prie senosios Prūsijos ir LDK sienos, kuri nekito nuo pat 1422 m. Dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė žymi senąją prekybos arteriją, šimtmečius jungusią dvi skirtingas kultūras. Dabartinėje miesto teritorijoje neblogai išlikę dviejų buvusių dvarų kompleksai – jie dar visiškai netyrinėti ir neaprašyti. Vėliau Rusijos imperija Kybartuose buvo įrengusi unikalų geležinkelio stoties kompleksą su imperatoriaus ir jo svitos apartamentais. Prancūzijos inžinieriai suprojektavo sudėtingą stoties kompleksą: lokomotyvų, riedmenų, kelio priežiūra ir techninis aptarnavimas, kuro, vandens tiekimas, apsauga, muitinės patikrinimai – visa tai buvo atlikta pagal pačius aukščiausius to meto reikalavimus. Stoties pastatus jungė dabar jau užmiršti požeminiai tuneliai. Dar ne vienas Geležinkelio stoties teritorijos objektas laukia paveldo tyrinėtojų.
Aukštųjų asmenų reikmėms skirta infrastruktūra neapsiribojo vien tik Geležinkelio stoties kompleksu, ji plėtėsi veikdama ir šalia esančios gyvenvietės – Kybartų miesto – infrastruktūrą. Vienas iš pavyzdžių – Kybartų Aleksandro Nevskio stačiatikių cerkvė (beje, pirmoji cerkvė Užnemunėje) turėjo atlikti ir ypatingą misiją – pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus, pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos jau pačioje pirmojoje pasienio cerkvėje, todėl Kybartų cerkvė matė daugiau aukštųjų carinės Rusijos asmenų negu visos kitos Lietuvos cerkvės kartu paėmus. Cerkvei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ypatingos. Cerkvė dabar vis dar prižiūrima vietos stačiatikių bendruomenės.
Stoties, muitinių apyvarta buvo didžiulė, ten dirbo daug aukšto rango gerai apmokamų tarnautojų, kariškių, o iš klestinčios kontrabandos apsukrūs miestiečiai krovėsi dar didesnius turtus. Kybartuose tuo metu gyveno ne vienas milijonierius, veikė azartinių žaidimų namai, prabanga tviskėjo ne tik caro apartamentai Geležinkelio stoties rūmuose. Kitoje Lieponos upelio pusėje buvusios Vokietijos įtaka ir jos „mados“ buvo ryškiai juntamos visur – architektūroje, buityje, namų apyvokos daiktuose. Šitų pėdsakų dar galima rasti ir dabar kybartiečių buityje ir net sąmonėje. Visa tai būtina neatidėliojant fiksuoti.
Komunalinis miesto gatvių apšvietimas Kybartuose pradėjo veikti 1900 metų pavasarį, tik keliais mėnesiais vėliau negu Kaune, bet anksčiau negu Klaipėdoje ar Vilniuje (1903). Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartuose buvo įrengti anksčiau už kitus Užnemunės miestus, atskirų šios infrastruktūros elementų galima aptikti ir mūsų dienomis.
Senuosiuose atvirukuose yra išlikę daug pasienio miesto vaizdų. Skirtingai nuo kitų panašių, ar net gerokai didesnių, Lietuvos miestų, Kybartų centrinėse gatvėse XIX-XX amž. sandūroje jau nebuvo nei medinių namų, nei šiaudais ar skiedromis dengtų stogų. Tai dar vienas Kybartų išskirtinumo iš kitų Lietuvos miestų bruožas, charakteringas tam metui, kai buvo statomas namas, dabar pažymėtas J. Basanavičiaus gatvės 38-uoju numeriu. Pastatas, apie kurį čia kalbame, buvo tik vienas iš daugelio tuometinio pasienio „dvimiesčio“ klestėjimo požymių. Neprastesni buvo ir kaimyniniai namai, ir visas prie centrinės gatvės besišliejantis kvartalas. Kairėje pusėje namas jungėsi su įspūdingu Azovo-Dono banko pastatu (nykiai suprimityvintu po Antrojo pasaulinio karo), dešinėje – su kitu panašaus stiliaus, bet pokarinių „rekonstrukcijų“ metu visiškai sudarkytu pastatu.
Nugriovus tarpusavyje sujungtų pastatų vidurinįjį pastatą, būtų visiškai sudarkytas urbanistinis Kybartų centrinės dalies vaizdas, daugiau kaip šimtmetį buvęs miesto puošmena.
Vakarų civilizacijos įtaka, pozityvių permainų pernešama kryptimi „iš Vakarų į Rytus“, išliko nepakitusi ir tarpukariu: „Eitkūnai klestėjo dėka greta esančių Kybartų, o Kybartai - Eitkūnų /... .../. Kybartai skiriasi nuo visų Lietuvos miestų. Ne tik grandiozinė geležinkelio stotis, bet ir kiti pastatai tokie kaip didmiesčiuose. Medžių alėjos prie šaligatvių, žalios vejos, o gyventojų elgesys – ne provincialus. Kybartai pripildyti vakarietiškos kultūros. Net parduotuvių durų staktos – vokiškų pavyzdžių kopijos...“ (Cit. apie 1939 metų situaciją iš buvusio kybartiečio J.Rozino tinklalapio, skirto Kybartų žydų bendruomenei).
Tai, kas iš senosios Kybartų architektūros pavyzdžių dar buvo išlikę po Antrojo pasaulinio karo sunaikinimų, labai nukentėjo pirmaisiais pokario metais. Trūkstant plytų, daugelis neblogai išlikusių pastatų buvo atiduoti ardymui, kiti – atstatomi kaip pakliuvo. Bet didžiausi nuostoliai patirti buvo vėliau, tada, kai prastai prižiūrimus „valdiškus“ namus tekdavo remontuoti kapitališkai. Aprūpinant „tarybinius žmones“ gyvenamuoju plotu būdavo vaikomasi kiekvieno papildomo kvadratinio metro, puošnūs paradiniai įėjimai užmūrijami aklinai ir koridorių sąskaita įrengiami papildomi kambariai, šlaitiniai čerpių stogai su dailiais stoglangiais keičiami plokščiais, taip padidinant gyvenamąjį plotą anksčiau buvusiose mansardose. Tokiu būdu „rekonstruoti“ beveik visi anksčiau tankiai užstatytos Kybartų centrinės dalies pastatai – jie tapo panašūs į kartonines dėžutes... Gal todėl A. Miškinio monografijoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ teigiama, kad Kybartuose „neužfiksuota vertės požymiais pasižyminčių teritorijų, o tik pavienių įvairios vertės pastatų ar kompleksų“. Pastatas Basanavičiaus g. 38 yra vienintelis dar išlikęs nesužalotas, autentiškas pastatas visame centrinės miesto dalies komplekse. Jį išsaugoti yra labai svarbu, nes kitas, buvęs su visais patogumais įrengtas, gal net vertingesnis urbanistiniu požiūriu, Senųjų Kybartų kvartalas (Vištyčio g. – Žydų g. – Sinagogos g. – A. Smetonos al.) buvo sugriautas iki pamatų dar 1944 metų spalio mėnesį. Taigi sunku būtų paaiškinti dar vieno vertingo pastato sunaikinimą dabar, nuo karo pabaigos praėjus daugiau kaip pusei amžiaus.
Kybartų miesto architektūrinės raidos savitumą ženklina ir neorenesansinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, 1928 m. pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą. Kybartų parapijos bendruomenės ir miesto bičiulių, pasiryžusių gaivinti gimtojo miesto paveldą, iniciatyva ir lėšomis 2006 m. buvo atstatyti per Antrąjį Pasaulinį karą išplėšti bažnyčios varpai, profesionaliai sutvarkytas naktinis kybartiečių dvasios namų apšvietimas. Dabar, Tarptautiniais vargonų metais, pradedama telkti lėšas naujų vargonų statybai.
Parengta pagal Pasaulio kybartiečių draugijos informaciją (2008 02 28)
Aukštųjų asmenų reikmėms skirta infrastruktūra neapsiribojo vien tik Geležinkelio stoties kompleksu, ji plėtėsi veikdama ir šalia esančios gyvenvietės – Kybartų miesto – infrastruktūrą. Vienas iš pavyzdžių – Kybartų Aleksandro Nevskio stačiatikių cerkvė (beje, pirmoji cerkvė Užnemunėje) turėjo atlikti ir ypatingą misiją – pargabenant iš Vakarų į Rusiją užsienyje mirusių tikinčiųjų palaikus, pagal stačiatikių papročius, visos reikalingos apeigos turėdavo būti atliktos jau pačioje pirmojoje pasienio cerkvėje, todėl Kybartų cerkvė matė daugiau aukštųjų carinės Rusijos asmenų negu visos kitos Lietuvos cerkvės kartu paėmus. Cerkvei buvo keliami dideli reikalavimai, todėl ir cerkvė, ir stačiatikių kapinės Kybartuose buvo ypatingos. Cerkvė dabar vis dar prižiūrima vietos stačiatikių bendruomenės.
Stoties, muitinių apyvarta buvo didžiulė, ten dirbo daug aukšto rango gerai apmokamų tarnautojų, kariškių, o iš klestinčios kontrabandos apsukrūs miestiečiai krovėsi dar didesnius turtus. Kybartuose tuo metu gyveno ne vienas milijonierius, veikė azartinių žaidimų namai, prabanga tviskėjo ne tik caro apartamentai Geležinkelio stoties rūmuose. Kitoje Lieponos upelio pusėje buvusios Vokietijos įtaka ir jos „mados“ buvo ryškiai juntamos visur – architektūroje, buityje, namų apyvokos daiktuose. Šitų pėdsakų dar galima rasti ir dabar kybartiečių buityje ir net sąmonėje. Visa tai būtina neatidėliojant fiksuoti.
Komunalinis miesto gatvių apšvietimas Kybartuose pradėjo veikti 1900 metų pavasarį, tik keliais mėnesiais vėliau negu Kaune, bet anksčiau negu Klaipėdoje ar Vilniuje (1903). Miesto vandentiekis ir kanalizacija Kybartuose buvo įrengti anksčiau už kitus Užnemunės miestus, atskirų šios infrastruktūros elementų galima aptikti ir mūsų dienomis.
Senuosiuose atvirukuose yra išlikę daug pasienio miesto vaizdų. Skirtingai nuo kitų panašių, ar net gerokai didesnių, Lietuvos miestų, Kybartų centrinėse gatvėse XIX-XX amž. sandūroje jau nebuvo nei medinių namų, nei šiaudais ar skiedromis dengtų stogų. Tai dar vienas Kybartų išskirtinumo iš kitų Lietuvos miestų bruožas, charakteringas tam metui, kai buvo statomas namas, dabar pažymėtas J. Basanavičiaus gatvės 38-uoju numeriu. Pastatas, apie kurį čia kalbame, buvo tik vienas iš daugelio tuometinio pasienio „dvimiesčio“ klestėjimo požymių. Neprastesni buvo ir kaimyniniai namai, ir visas prie centrinės gatvės besišliejantis kvartalas. Kairėje pusėje namas jungėsi su įspūdingu Azovo-Dono banko pastatu (nykiai suprimityvintu po Antrojo pasaulinio karo), dešinėje – su kitu panašaus stiliaus, bet pokarinių „rekonstrukcijų“ metu visiškai sudarkytu pastatu.
Nugriovus tarpusavyje sujungtų pastatų vidurinįjį pastatą, būtų visiškai sudarkytas urbanistinis Kybartų centrinės dalies vaizdas, daugiau kaip šimtmetį buvęs miesto puošmena.
Vakarų civilizacijos įtaka, pozityvių permainų pernešama kryptimi „iš Vakarų į Rytus“, išliko nepakitusi ir tarpukariu: „Eitkūnai klestėjo dėka greta esančių Kybartų, o Kybartai - Eitkūnų /... .../. Kybartai skiriasi nuo visų Lietuvos miestų. Ne tik grandiozinė geležinkelio stotis, bet ir kiti pastatai tokie kaip didmiesčiuose. Medžių alėjos prie šaligatvių, žalios vejos, o gyventojų elgesys – ne provincialus. Kybartai pripildyti vakarietiškos kultūros. Net parduotuvių durų staktos – vokiškų pavyzdžių kopijos...“ (Cit. apie 1939 metų situaciją iš buvusio kybartiečio J.Rozino tinklalapio, skirto Kybartų žydų bendruomenei).
Tai, kas iš senosios Kybartų architektūros pavyzdžių dar buvo išlikę po Antrojo pasaulinio karo sunaikinimų, labai nukentėjo pirmaisiais pokario metais. Trūkstant plytų, daugelis neblogai išlikusių pastatų buvo atiduoti ardymui, kiti – atstatomi kaip pakliuvo. Bet didžiausi nuostoliai patirti buvo vėliau, tada, kai prastai prižiūrimus „valdiškus“ namus tekdavo remontuoti kapitališkai. Aprūpinant „tarybinius žmones“ gyvenamuoju plotu būdavo vaikomasi kiekvieno papildomo kvadratinio metro, puošnūs paradiniai įėjimai užmūrijami aklinai ir koridorių sąskaita įrengiami papildomi kambariai, šlaitiniai čerpių stogai su dailiais stoglangiais keičiami plokščiais, taip padidinant gyvenamąjį plotą anksčiau buvusiose mansardose. Tokiu būdu „rekonstruoti“ beveik visi anksčiau tankiai užstatytos Kybartų centrinės dalies pastatai – jie tapo panašūs į kartonines dėžutes... Gal todėl A. Miškinio monografijoje „Užnemunės miestai ir miesteliai“ teigiama, kad Kybartuose „neužfiksuota vertės požymiais pasižyminčių teritorijų, o tik pavienių įvairios vertės pastatų ar kompleksų“. Pastatas Basanavičiaus g. 38 yra vienintelis dar išlikęs nesužalotas, autentiškas pastatas visame centrinės miesto dalies komplekse. Jį išsaugoti yra labai svarbu, nes kitas, buvęs su visais patogumais įrengtas, gal net vertingesnis urbanistiniu požiūriu, Senųjų Kybartų kvartalas (Vištyčio g. – Žydų g. – Sinagogos g. – A. Smetonos al.) buvo sugriautas iki pamatų dar 1944 metų spalio mėnesį. Taigi sunku būtų paaiškinti dar vieno vertingo pastato sunaikinimą dabar, nuo karo pabaigos praėjus daugiau kaip pusei amžiaus.
Kybartų miesto architektūrinės raidos savitumą ženklina ir neorenesansinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, 1928 m. pastatyta pagal architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą. Kybartų parapijos bendruomenės ir miesto bičiulių, pasiryžusių gaivinti gimtojo miesto paveldą, iniciatyva ir lėšomis 2006 m. buvo atstatyti per Antrąjį Pasaulinį karą išplėšti bažnyčios varpai, profesionaliai sutvarkytas naktinis kybartiečių dvasios namų apšvietimas. Dabar, Tarptautiniais vargonų metais, pradedama telkti lėšas naujų vargonų statybai.
Parengta pagal Pasaulio kybartiečių draugijos informaciją (2008 02 28)
